Tariama aiškeregystė – kliūtis ar privalumas? 1
Visi žino,
kad skaityti mintis neįmanoma ar bent labai sunku. Tačiau literatūra ir kinas
savo herojų lūpomis nuolat skelbia:
„Supratau atsakymą iš tavo akių", „Mylinti širdis supras tave be žodžių",
„Parinkai tą dovaną, apie kurią nedrįsau nė užsiminti". Todėl
kone visi patiki, kad sugebės
tiksliai žinoti, ką galvoja kiti, ar laukia, kad kiti suprastų mums patiems ne
visada aiškias viltis ir norus.
Kai kurios svetimų minčių
„skaitymo" klaidos yra itin populiarios. Pravartu jas žinoti ir bent
retkarčiais kritiškiau įvertinti savo
samprotavimus.
1.
Sprendžiame apie kito mintis pagal tai, kaip jis elgėsi anksčiau.
Dukra vėlai
pareina namo. Motina atidaro duris. Jos antakiai su
raukti, balsas irzlus. Duktė nusprendžia,
jog motina pyksta, nes
anksčiau yra barta už
vėlavimą.
Patirtis naudinga įvertinant esamą
situaciją. Bet šios dienos aplinkybės gali būti ir kitos. Priežasčių, dėl
kurių motina galėjo būti
nepatenkinta,
gausybė.
2.
Manome, kad žinome, ką galvoja kitas žmogus, nes
jo vietoje
taip galvotume patys.
Bendrovė
rengiasi įkurti naują skyrių. Bendradarbės svarsto, kas
bus jo viršininku. Joms atrodo, kad yra dvi tinkamos
kandidatūros - patyrusios, aukštos kvalifikacijos darbuotojos. Vadovybė
pasirenka
neseniai dirbančią Laurą... nes ji
vienintelė pasiprašė paaukštinimo. Likusios svarstė, kas patiks vadovybei, bet
to nepaklausė.
3.
Darome tą išvadą, kurios norime.
Dianai
skambina jos buvęs draugas. Jis sužinojo, kad mirė Dianos teta. Draugas nori
pareikšti užuojautą. Diana samprotauja: „Jis vis
dar myli mane. Ta ilgakojė blondinė jam
nusibodo". Diana pa
miršta,
jog draugas norėjo dalyvauti jos dėdės versle.
Galbūt Diana ir
teisi dėl atgijusių draugo jausmų, bet vis dėlto jai reikėtų sužinoti, kokie jo
tikrieji ketinimai.
4.
Darome
išvadą, kurią jau darėme anksčiau.
Gintarė mano, jog vyrai ja
nesidomi. Draugė kviečia Gintarę į va
karėlį.
Ji ilgai atsisakinėja, nes nenori vieniša sėdėti kampe. Galiau
siai sutinka eiti, nors žino - teks nuobodžiauti.
Vakarėlyje Gintarei nusišypso vaikinas. Gal jis norėtų ją užkalbinti?
Gintarė nekreipia
dėmesio į vaikino ženklą.
Ji įsitikinusi, kad šypsotasi ne jai, o šalia
jos sėdinčiai merginai.
5.
Sprendžiame
neturėdami pakankamai informacijos.
Rūta ilgai
rengėsi pranešimui. Surinko įdomių duomenų, parengė
vaizdžias lenteles. Pradėjus skaityti pranešimą, du
klausytojai išėjo
iš salės. Rūtai tai buvo
žlugimo ženklas. Ji „nepastebėjo", kad dvi
dešimt klausytojų pasiliko. Ji nepagalvojo, kad išėjusieji galėjo sku
bėti į traukinį.
6.
Teisingai suvokiame jausmus, bet neteisingai
vertiname jų
priežastis.
Rimas
vairuoja automobilį ir galvoja apie jo remontą. Dovilė mato,
kad jis įsitempęs, ir nutaria
pasikalbėti apie prieš kelias dienas buvusį jų nesutarimą, kuris jai neduoda
ramybės. Ji atsargiai taria:
„Lengviau būtų, jei nekiltų problemų, bet ne visada galima jų iš
vengti". „Teisybė", — sako
Rimas galvodamas apie automechaniką.
„Ar
reikia slėpti, jei kas ne taip? — klausia Dovilė ir siūlo: - Norė
čiau tau padėti". „Ačiū, — sako Rimas, -
susitvarkysiu pats".
Dovilė neužmiega visą naktį, skambina
draugei ir pasakoja apie savo jausmus bei abejones Rimu. Dar po kelių dienų
draugė teirau
jasi Rimo,
kodėl juodu su
Panašių klaidų spėliodami apie kitų mintis yra padarę visi. Veikiausiai klysime ir toliau. Bet kai tenka siekti ko nors iš tikro svar baus, šalia subtilių užuominų, giliamintiškų pasitarimų, ką jis ar ji iš tikro galvojo, kai tylėjo, atidaus gestų ir mimikos studijavimo, būtų galima ir tiesiai paklausti apie mums rūpimą dalyką bei aiškiai pasakyti, ko norime. Kodėl nors kartkartėmis nepamėginus atsisa kyti mėgėjiškos telepatystės? Gal toks bandymas leis sėkmingiau tvarkyti savo reikalus ir geriau sutarti šeimoje.
Rašyti komentarą
Daugiau komentarų