Savikritika – ar visada naudinga?

Sveika savikritika būtina kiekvienam, kadangi ji leidžia teisingai įvertinti savo poelgius. Bet ką daryti jei savojo AŠ kritika seniai peržengė sveiko proto ribas ir pradėjo trukdyti jaustis laimingam?
Kodėl neverta pernelyg pasiduoti savigraužai ir kaip kovoti su šiuo žalingu įpročiu?

Daugybę žmonių kankina nuolatinė saviplaka mintimis. Kritikuodami save jie mano besielgią gerai, esą jie objektyvūs sau, o savigrauža – tai ne kas kita, kaip atsakomybės ir sąžiningumo pačiam sau rodiklis.

Kitaip tariant, painioja sveiką savikritiką ir gyventi trukdančią savigraužą. Kuo šie dalykai skiriasi vienas nuo kito?

Savikritika – tai gebėjimas pažvelgti į save ir savo poelgius iš šalies, pamatyti savo klaidas, pripažinti jas ir pagal galimybes ištaisyti.

Savigrauža skiriasi nuo savikritikos tuo, kad žmogus pradeda kaltinti save dėl savo veiksmų nevertindamas nei aplinkybių, nei savo būsenos, tai yra tarsi ištraukia save iš objektyvios realybės.

Išties esama žmonių, kurie save kritikuoja be paliovos. Tačiau esmė tame, kad visus procesus, kuriuos dabar žmogus atlieka su savimi, kadaise su juo jau darė kažkas kitas. Dažniausiai tai būna žmonės, kurie supo jį nuo vaikystės: tėvai, seneliai.

Artimųjų įtaka vaikui – milžiniška. Dažniausiai kaip tik tėvai ar seneliai sukrauna vaikui visą priemonių, kuriomis jis naudosis visą savo sąmoningą gyvenimą, arsenalą.

Paprastai kritikuojantys tėvai – tai tie, kurie nori nutašyti vaiką pagal savo įsivaizduojamą idealą, nesiskaitydami su jo paties asmenybe. Tada, pavyzdžiui, mažas flegmatikas nuolat girdės iš temperamentingesnių tėvų priekaištus, kad jis nerangus, taigi visam gyvenimui „išmoks“, jog su juo kažkas negerai. Žemas savo vertės suvokimas garantuotas.

Vaikai – tik svečiai namuose, - byloja liaudies išmintis. Vaiko fizinė ir emocinė branda idealiu atveju (deja, mes visi esame gerokai nutolę nuo idealo) formuojasi savaime, o ne iš jo ką nors lipdant.

Tėvų pavyzdys taip ir lieka jiems patiems. Tėvams jų asmenybė atrodo pavyzdinė, tačiau vaikams ji gali ir neprilipti. Paradoksalu, kad kritikavimo dažniausiai griebiasi protingi, emocionalūs ir neabejingi savo vaiko gerovei tėvai. Todėl žemas savo vertės suvokimas ir įprotis save kritikuoti įdiegiami labai skrupulingai, metodiškai ir giliai. Būtų tėvai paprastesni ir abejingesni – užaugęs vaikas turėtų mažiau problemų. Ne veltui sakoma, jog gerais norais pragaras grįstas.

Kodėl neverta savęs per daug kritikuoti?

1. Tai žaloja asmenybę, žemina savo vertės suvokimą;

2. Savigrauža įteigia: „Tu nieko nesugebi“, taip stabdo bet kokių veiksmų iniciatyvą, palieka žmogų situacijoje be išeities;

3. Pernelyg savikritiški žmonės nekelia simpatijų aplinkiniams, yra visiškai užsisklendę savyje.

4. Linkusiais į savigraužą žmonėmis lengva manipuliuoti, nes juose gajus globalus kaltės už visus ir už viską jausmas.

5. Tai užima daug laiko ir nepalieka vietos teigiamoms emocijoms.

6. Savigrauža palieka žmogų emocinio reagavimo lygyje, neleidžia įsijungti racionaliam suaugusio žmogaus mąstymui ir tuo pačiu rasti realiai išeičiai iš situacijos.

Kaip suprasti, ar jus kankina savigrauža?

Savigrauža – kai užuot kaip nors taisęs situaciją žmogus ima save niekinti, kenčia dėl to ir gal net atrodo, jog tai jam teikia savotišką, keistą malonumą.

Iš tikrųjų į savigraužą linkę žmonės tik vaidina nuo seno (t.y. nuo vaikystės) pažįstamą scenarijų.

Tereikia prisiminti, kad vidinis balsas, kuris jus bara – tai apskritai ne jūsų balsas, o jumyse skambantis tėvų ar kitų jus auklėjusių žmonių balsai. Taigi gavęs „pelnytą“ bausmę ar barimo porziją už savo elogesį suagęs berniukas ar mergaitė nusrimsta.

Kaip tik šiame pasitenkinime dėl „pelnytos“ bausmės ir slypi situacijos pavojingumas. Vaikystėje vaikas nedaug ką tesugeba, jis praktiškai neturi galimybių atsilaikyti prieš „visagalius“ suaugusiuosius – būtent tokiais jis įsivaizduoja savo tėvus.

O išeitis iš situacijos gana paprasta: svokti, kad jumyse vis dar gyvas tas vaikiškas scenarijus, pagal kurį jūs esate bejėgis, prisiminti, kad dabar jūs – suaugęs žmogus, ir pamėginti tą scenarijų suvaidinti kaip dideliam, rasti išeitį iš situacijos.

Tarkime, jūs susiginčijote su savo viršininku. Ką daro klasikinis savigraužos asas?

Jis pradeda narstyti save po kaulelį; „Na ir prisidirbau... negi negalėjau kaip nors kitaip pasielgti? Dabar tik košės prisiviriau. O galėjau kaip nors išsisukti, švelniau, gudriau pakalbėti... Gal dabar paskubėt ir atsiprašyt?..“

Kiti tikėtini veiksmai – lėkti pas viršininką ir atsiprašyti pripažįstant visas savo nuodėmes.

Normaliai, sveikai savikritiškas žmogus visų pirma puls analizuoti situaciją, kuri sukėlė konfliktą. Jis bandys išsiaiškinti, dėl ko būtent išsiskyrė nuomonės ir pamėgins atsiprašyti (ne todėl, kad jaustųsi labai kaltas, o todėl, kad konfliktas, šiaip ar taip, bendras rezultatas, dėl kurio savaip kaltos abi pusės) tikėdamasis, jog situacija bus apsvarstyta iš naujo, ramiai išsakys savo nuomonę ir pasistengs rasti kompromisą.

Taigi jo atsiprašymas skambės maždaug taip: „Apgailestauju, kad pasikarščiavau. Iš tikrųjų aš turėjau omeny... Kaip manote, ar toks variantas įmanomas?“

Pirmą kartą visiškai atsiriboti nuo savigraužos bus sunku ir neįprasta. Bet vėliau, kai pajusite šio poelgio teikiamą džiaugsmą, suprasite, jog buvo verta.

Tada jau galima pamėginti ieškoti įvairesnių variantų, kaip elgtis. Šiame etape ateis laikas įjungti ir savo proto jėgą, kurią iki šiol vis užgniauždavote (juk visą laiką sukosi tėvų scenarijus, kuriame jūsų protui vietos nelikdavo).

Tarkime, vis dar ta pati situacija: susipykote su viršininku.

1 variantas: Užėjau pas jį nelaiku. Kitą kartą pasirinksiu tinkamesnį momentą.

2 variantas: Šiuo klausimu mūsų nuomonės susikerta. Reiktų dar kartą viską apsvarstyti ir pagalvoti, kuris požiūrio taškas vis dėlto teisingesnis.

3 variantas: Mane verčia padaryti tai, ko aš nenoriu ir neturėčiau daryti. Aš netylėsiu. Tik kaip čia mandagiau atsisakius...

4 variantas: Tikrai buvau neteisus. Turiu tai pripažinti.

5 variantas: Buvau teisus. Bet, matyt, nepakankamai gerai įtikinėjau – rytoj pasitelksiu papildomų argumentų.

Ir taip toliau.

Išeities iš savigraužos algoritmas

• Įsisąmonininkite: save barate tėvų balsu. O tėvų barimas sukelia arba stiprų protestą, arba kaltės jausmą. Kitaip tariant, priverčia reaguoti emocijomis, o ne realiai vertinti situaciją ir ieškoti racionalios išeities.

• Sustabdykite barimosi srautą ir atlikite veiksmus, kurie iš tikrųjų keistų, taisytų situaciją. Liaukitės save kaltinti, pažvelkite į situaciją iš šalies, pasistenkite įžvelgti, kur iš tikrųjų suklydote ir kaip tas klaidas galėtumėte ištaisyti. Svarbiausia – kad jūsų veiksmai išties taptų aktyviu sprendimu, o ne paprasčiausiu atsiprašymu.

• Išmokite varijuoti savo veiksmais. Išeičių gali būti keletas. Vienu atveju derėtų vertinti išorines aplinkybes, kitu – pašnekovo nuotaiką, trečiu – savo paties savijautą ir t.t. Net ir pats sprendimas gali turėti keletą variantų. Pavyzdžiui, susitaikyti po konflikto su sutuoktiniu galima jo atsiprašius, paruošus šventinę vakarienę, nupirkus bilietus į koncertą ar surengus jam mielą staigmeną.

Kai prieš jus – visa paletė galimų sprendimų, greičiau susiorientuosite situacijoje. Tad jei jau sėkmingai perėjote šiuos tris etapus – džiaukitės, sėkmė išties jūsų rankose!