Niekas manęs nesupranta! 5

Šiandien sutuoktiniai lengviau išsiskiria, greičiau prarandamas darbas, tenka dažniau keisti gyvenamąją vietą. Tai sustiprina įsitikinimą, kad pasaulis prieš žmogų priešiškai nusistatęs.

Pasitikėjimo stygius

Tokie žmonės yra pernelyg jautrūs, nepaprastai greitai įsižeidžia, net švelnią kritiką priima kaip visuotinį puolimą. Už viso to slypi didžiulis pasitikėjimo savimi trūkumas. Stabiliose, sutvarkytose struktūrose tokio charakterio žmonės jaučiasi tvirčiau.

Daugelis užsidaro savo kiaute ir tik mintimis keršija tariamiems skriaudėjams. Kadangi nuolatinį atstūmimo jausmą atlaikyti yra labai sunku, jie dažnai griebiasi alkoholio arba tablečių. Arba daugiau valgo. Tokių žmonių perspektyva - tapti nuolatinius galvos, nugaros arba skrandžio skausmų kenčiančiais ligoniais. Kai kuriems vietoj depresijos išsivysto agresija: pasijutę įžeisti, jie be gailesčio trenkia atsakomąjį smūgį, o “įžeidėjas”, galbūt tik netyčia ką nors leptelėjęs, pasijunta puolamas. Taip bendravimas virsta pasikeitimu dygiais žodžiais. O vėliau jautruolis kiekvienam skuba pirmas trenkti žodinį antausį, kad tik pats netaptų patyčių taikiniu.

Apie gebėjimą suprasti kitus, įsijausti į kitų problemas čia nėra ką ir kalbėti. Nuolatos jusdamas tariamą grėsmę, jis galvoja tik apie save. Kraštutinis pavyzdys būtų nestabilios psichikos žudikai - gryna agresija ir jokios užuojautos. Bet ir ne tokiose išskirtinėse situacijose niekas nemėgsta žmonių, kurie mato tik save, visada jaučiasi teisūs, neleidžia kitiems ištarti žodžio, šaiposi, įžeidinėja, kritikuoja, nesugebėdami priimti kritikos. Jie visur sukelia nepasitenkinimą ir nesupranta, kodėl. Jaučiasi nesuprasti ir užgauliojami, nors sulaukia tik natūralių reakcijų. Viena kartą nuo jų nusigręžia draugai ir artimieji, o paskui ateina didžioji vienatvė. Iš esmės tai yra tragedija, nes šiaip jautrūs žmonės yra labai mieli, verti simpatijos.

Vaikystėje įgyta nuostata

Ar pernelyg didelis jautrumas yra įgimtas? Ne, bet tai yra viena pagrindinių nuostatų, kurios įgyjamos vaikystėje. Jas formuoja tam tikra patirtis, pavyzdžiui, “Esu nieko vertas, toks nepatinku niekam” arba “Būsiu mylimas tik tada, jei būsiu tobulas”. Visiškai aišku, kad mažiausia kritika tokius žmones priverčia visiškai nepasitikėti savimi. Dar vienos rūšies patirtis yra “Man reikia kitų pripažinimo, be jo esu nieko vertas”. Ketvirtoji nuostata plinta vis labiau, nes vaikai šiandien auga labai lepinami: “Visi turi elgtis taip, kaip noriu aš. Jei ne, tai yra baisu ir niekšinga”. Taip mąsto tie, kuriems tėvai padeda susidoroti su visais sunkumais. Ir tik metams bėgant išryškėja, kokia sėkla buvo pasėta vaikystėje: nuoskaudos kaupiasi, iš užgaulių spiralės taip ir neišsiveržiama, o paskui prisideda amžiaus vidurio krizė, pralaimėjimai darbe. Geresnius darbus gauna jaunesni. Būtent moterims yra labai skaudu prarasti jaunatviškumą, juk savikliovą anksčiau sustiprindavo bent jau lygutėlis veidas arba liekna talija.

“Nesuprastųjų” sindromas

Tai būdinga tiek vyrams, tiek moterims, tik vyrai mažiau parodo silpnybes, greičiau griebiasi svaigalų. Lemtingąją spiralę laiku sustabdyti kartais gali, pavyzdžiui, liga. Tipiški požymiai yra “perdegimo” sindromas arba depresija. Pajusti savo vertę ir sumažinti jautrumą retais atvejais padeda koks nors įvykis ar laimėjimas, pavyzdžiui, parašyta knyga. Arba gyvenimo draugas, bet dažniau būna atvirkščiai - pasirenkamas toks, kuris “tempia žemyn”. Tiesa, žmogus norėtų kitokio, bet širdies gilumoje baiminasi, kad nėra jo vertas. Panašiai elgiamasi ir darbe: jei savimi nepasitikiu, nebandau siekti aukštesnių pareigų ir kiurksau darbe, kuriame negaliu atskleisti savo sugebėjimų, jaučiuosi nesuprastas ir neįvertintas - sena giesmė.

Kaip reikėtų elgtis