Kai baimė sukausto rankas ir kojas
Pasak psichologų, baimė - visiškai normalus jausmas, padedantis žmogui apsisaugoti. Tačiau paradoksalu, kad daugelis bijo baimės, esančios vienu iš 4 adekvačių jausmų (pyktis, liūdesys, džiaugsmas, baimė), kurių trys įvardijami kaip negatyvūs. Iš tikrųjų visi jausmai žmogui reikalingi ir jam padeda. Jei žmogus nebijotų, dažniau rizikuotų, keldamas grėsmę savo gyvybei.
Ritualai, kai skaičiuojamos šaligatvio plytelės, spjaunama per petį pamačius juodą katę tikint, jog galima išvengti nesėkmės, dažniausiai yra nesąmoningi ir susiję su elementaria baime. Iš kitos pusės toks elgesys įrodo, kad veikia savisauga bijant, kad ko nors neatsitiktų. Nuo baimės ginamasi pačiais įvairiausiais būdais.
Psichiatrai, aiškindami baimės buvimą, dažniausiai pateikia pavyzdį: kai bijoma susirgti, psichika “nukreipiama” į ligą ir organizmas pasiruošia ją priimti, bet ne visuomet sugeba su ja susidoroti. Net sugėrus kursą vaistų, liga apmalšinama, bet iš sąmonės ji nedingsta, nes žmogus visą laiką apie ją galvoja.
Didžioji dalis ligų susiję su psichika ir daug kas priklauso nuo to, kokią prasmę žmogus suteikia ligai, pasiruošęs ją sutikti ar ne. Todėl pirmiausia reikėtų įvertinti realybę ir pamėginti suvokti, ar iš tiesų verta bijoti.
Kad ir siaučiant gripo epidemijai. Išanalizavus situaciją dažniausiai paaiškėja, kad užsikrėsti nėra kur, nes į darbą važiuojama automobiliu, darbovietėje taip pat niekas neserga. Tereikia suvokti, kad gripu užsikrečiama ne todėl, kad šalta, o nuo kitų žmonių, o jei nebūsi tarp ligonių, neturėsi galimybių apsikrėsti.
Taigi, kuo daugiau galvojama apie ligą, kuo labiau stengiamasi išvengti būsimos ar menamos ligos, tuo didesnė tikimybė ja susirgti.
- Buvau dar vaikis, nors slapčiomis jau pretendavau į pusbernius, kai Černobylyje sprogo atominės reaktorius. Po katastrofos prasidėjo visokios kalbos apie radiacijos poveikį gamtai ir žmogaus sveikatai. Kartą, eidamas iš mokyklos pro parduotuvę išgirdau, kaip keli vyrukai prie alaus bokalų postringavo apie, neva nuo radiacijos mutavusias varles. Sakė, kad išsipučia net iki žmogaus didumo. Tokios milžinės dažniausiai apsigyvena rūsiuose, nes ten daugiausiai sudėta maisto atsargų. Nors širdies gilumoje ir netikėjau tokiais dalykais, iki pat paauglystės pabaigos bijojau nusileisti į rūsį. Žodžiu, atsirado psichologinė baimė dėl nieko. Bet, kadangi pats ją įsivariau, pats iš jos ir išsivadavau.
Rašyti komentarą