Tss, tai paslaptis!

Tss, tik niekam nesakyk, - sukužda bičiulė, ir tu jau nebe klausote, o gaudyte gaudote kiekvieną jos žodį. Nieko nuostabaus – juk tikitės po keleto sekundžių sužinoti kažką naujo, pikantiško, paslaptingo ir dėl to nepaprastai įdomaus!

Kas tampa asmeninėmis paslaptimis?

Kas laikoma paslaptimi, priklauso ne tik nuo jūsų, bet ir nuo aplinkos, kurioje gyvenate, žmonių, su kuriais bendraujate, bei jūsų amžiaus.

Pasak psichologų, vaikai iki 4 metų apskritai neskiria, kas yra privatu, o kas – vieša, ką galima drąsiai pasakoti, o ką geriau nutylėti.

Paaugliams – atvirkščiai, daugybė dalykų, apie kuriuos iki šiol galėjo kalbėti nesivaržydami, tampa intymiausiomis paslaptimis, kurias galima aptarti tik su artimiausiais draugais ar dienoraščiu.

Vėliau, suaugus, gyvenimas ir paslaptys tik dar labiau susipainioja. Naujas darbas, naujas draugų ratas – ir naujos atvirumo ribos. Pavyzdžiui, vienoje kontoroje net ir apie persirgtą gripą geriau nepasakoti, nes pamanys, kad pernelyg demonstruojate kitiems asmeninį gyvenimą, o kitoje nieko nenustebintumėte detaliai papasakojusi savo praėjusios nakties nuotykius.

Kodėl taip sunku išlaikyti svetimą paslaptį?

Išgirdote kažką naujo? Bet... pasižadėjote to niekam nepasakoti. Pusės malonumo kaip ir nebeliko, tiesa? Sužinoję svetimą paslaptį pasijuntame pamaloninti ir svarbūs: mumis pasitiki, mums papasakojo tai, ko niekam kitam nepasakoja. Tačiau tai – tik pusė saldainio. Kita jo pusė – malonumas, patiriamas šią paslaptį perpasakojant kitiems. Tai leidžia ne tik pajusti savo reikšmingumą, bet ir kitiems jį akivaizdžiai pademonstruoti. Parodę, kad žinome daugiau, nei jie, pasirodome esantys išskirtinėžiai, pranašesni, žaidėjai, savo rankose turintys kozirius. Net jei iš tikrųjų jokiu žaidimu nė nekvepia, o iš išplepėtos paslapties naudos – kaip iš ožio pieno.

Kaip neišplepėti, jei labai knieti?

Esama paslapčių, kurias nutylėti būtų ne tik nemalonu, bet ir nesąžininga. Įsivaizduokite situaciją: turite šeimos draugus, darnią porą, su kuriais nuolat leidžiate savaitgalius, švenčiate šventes. Netikėtai sužinote, kad tos poros vyras ar žmona užmezgė romaną. Galima lažintis, kad vis dėlto pasistengsite vienaip ar kitaip apie tai informuoti antrąją pusę. Ir labai tikėtina, jog privirsite tik dar daugiau košės: toks informatorius dažniausiai lieka kaltas ne tik dėl to, kad nelaikė liežuvio už dantų, bet ir dėl visų meilės trikampio aštrių kampų. Kur kas apdairesnis žingsnis būtų užuot tiesiai šviesiai persakius tai, leisti ylai „beveik pačiai“ išlįsti iš maišo.

Tačiau esama ir tokių paslapčių, kurias sužinojus reikia tiesiog nutylėti, kad ir kaip būtų sunku. Tokiu atveju psichologai rekomenduoja jas kur nors užrašyti – savo dienoraštyje, laiške, kurį sudeginsite ar sutartiniais ženklais savo užrašų knygelėje. Sakoma, kad po tokio ritualinio akto noras išplepėti jei ne praeina, tai bent jau pastebimai apmalšta.

Norite išsikalbėti? Žinokite, kam pasipasakoti!

Vis dėlto kai kurios paslaptys draskyte drasko protą ir širdį. Galbūt tai intymu ir pernelyg asmeniška, tačiau jaučiate, kad jums tiesiog būtina su kuo nors apie tai pasikalbėti, išgirsti nuomonę iš šalies. Bet tuo pačiu žinote, kad net ir patikimiausias žmogus tokias pikantiškas smulkmenas tikrai gali kam nors išplepėti. Kaip pasielgti?

Ieškokite nesuinteresuoto trečio asmens, kuris nepažinotų nieko iš tų, apie ką kalbama jūsų paslaptyje. Taip bus daugiau tikimybės, kad paslaptis liks neišplepėta, o kartu ir pažvelgsite į situaciją iš šalies – galbūt tai padės priimti tinkamiausią sprendimą.