Suaugęs - nebūtinai brandus 9

Kiekvienam iš mūsų kartais norisi pabūti vaiku. Brandžiam žmogui tinka būti žaismingam, vaikiškam, atsipalaidavusiam, kai toks elgesys yra atviras, būtent taip jo paties suprantamas. Išgirdęs, kad elgiasi vaikiškai, jis atsakys - žinoma, aš toks esu, nes noriu toks būti.

Brandus žmogus pasižymi viena svarbiausių savybių - jis sugeba pažvelgti į save iš šalies, įsisąmoninti, įvardyti savo elgesį.

Brandumui būdingas tam tikras žinių, gyvenimiškos patirties lygis.

Išaugdami egocentriškumą imame suvokti, kad ir kiti gali būti reikšmingi sau, kad tikrovėje gausu įvairių sprendimų ir požiūrių.

Brandumas remiasi stabilumu ir pripažįsta įvairovę.

Psichologai teigia, kad bręsdami ir pripažindami įvairius požiūrius bei nuomones, vis dažniau įsitikiname, kad geriausia klausytis savo vidinio balso - savojo “aš.”

Kaip vaikui labai svarbu, ką pasakys tėvai, mokytojai, draugai, taip nebrandžiai asmenybei svarbi kaimynų ar bendradarbių nuomonė: kaip atrodau, o ne koks esu.

Kol esame nesubrendę, prieštaringi jausmai mums atrodo tiesiog nesuderinami, o subrendę atrandame daugybę vidinių prieštaravimų - šalia kilnumo gali slypėti niekšiškumas, šalia jėgos - silpnumas. Brandus žmogus gali visa tai toleruoti tiek savo elgesyje, tiek kitų.