Kalėdų bliuzas 9

Liūdėti galima kada tik nori. Išskyrus gruodžio mėnesį. Nes tada, patinka mums tai, ar ne, liūdesys tampa tiesiog blogu tonu: jis erzina aplinkinius, nedera su vyraujančiomis butaforinėmis linksmybėmis ir apskritai paverčia tave tikra nesusipratėle blogiuke, besikėsinančia pavogti Kalėdas. Tad ką gi daryti, jei žybsinčių girliandų fone tave vis dėlto apninka juodas liūdesys?

Visų pirma gal palengvės suvokus, kad tu – ne viena tokia pasaulyje, vietoj kalėdinių varpelių tegirdinti liūdną monotonišką bliuzą. Kalėdinė depresija užpuola daugelį žmonių. Tik ne visi ryžtasi parodyti, kad jiems liūdna, neramu, nemalonu. Juk visi šie jausmai su kalėdiniu džiugesiu nesuderinami!

Teoriškai Kalėdos – džiugi šventė. Tačiau, kaip ten bebūtų, smagiausia, linksmiausia ir idiliškiausia ji – tik reklamos klipuose ir kalėdiniuose atvirukuose. Tuo tarpu realybė neretai nepasigėdija tėkštelėti joms ir niūresnių spalvų.

Kas groja šitą bliuzą?

Muzikantų gali būti daug. Tačiau pagrindinę partiją vis dėlto atlieka tradicijų, realybės ir tavo vilčių neatitikimas. Kai privalai būti visiems maloni ir atlaidi – kaip tyčia tenka susitikti su aibe nesimpatiškų žmonių, kai visi normalūs žmonės švenčia apsupti šeimos – tu jautiesi beviltiškai vieniša, kai turi skirti daugiau laiko šeimai ir artimiesiems – lyg tyčia laiko atsargos išsenka iki kritinės ribos, galiausiai kai turi atrodyti nepriekaištingai – esi visiškai išsekusi, persivalgiusi ir apsnūdusi. Tad kas vis dėlto atsitinka?

• Darbų karuselė. Gyvenimo tempas – išties beprotiškas. O prieš pat Kalėdas jis ima suktis turbo režimu. Greta visų įprastinių darbų dar tenka nuveikti tūkstančius kitų: ne tik sutvarkyti namus, bet ir juos papuošti, ne tik sugalvoti, ką apsirengti į darbovietės vakarėlį, bet dar ir susirasti tinkamą kaukę, ne tik nepamiršti paskambinti seniai regėtai tetulei, bet ir išsiųsti sveikinimo atviruką jai, jos pusseserei, buvusiai vaikų auklei, visą šimtmetį neregėtai bičiulei ir kt. Nenuostabu, kad vis populiariau visus pažįstamus sveikinti viena, visiems bendra elektronine atvirute – tada sveikinimas gaunasi tikrai nuoširdesnis, nei nusiplūkus po darbų per kančias išspaustas privalomas ranka rašytas žodelytis.

• Kasdienybės ilgesys. Dainuojame, neva "Mūsų dienos – kaip šventė", vieni kitiems įvairiomis progomis linkime, kad šventė širdyje būtų kasdien, bet... kai gruodžio 1-ąją išties prasideda švenčių maratonas, trunkantis iki pat sausio 1-osios, kažkodėl tos šventės tampa tokios nemielos, kaip ir kasdien šlamščiamas tortas – juk visi žinome, kad jau po 3-4 saldžių dienų imtume beviltiškai geisti rūkytos dešros ar bent jau daržovių salotų. Taip ir su šventėmis: viena-kita diena – puiku, bet ką daryti, kai švęsti privalu kasdien? Vakarėlis tavo biure, puota vyro darbe, kaukių balius sporto klube, kalėdinės vaišės su senomis bičiulėmis, iškilmingas tėvų susirinkimas vaiko mokykloje... Gerai dar, jei visi šie renginiai vyksta po vieną kasdien, o ne supuola po kelis per dieną. Pasimėgauti nebėra kada, reikia tiesiog atlikti pareigą. Tačiau užvis blogiausia, kad toks pakitęs ritmas išmuša ir iš įprasto dienos režimo. Sportuodavai 3 kartus per savaitę? Dabar tikriausiai esi laiminga, jei bent kartą per savaitę pajėgi ištaikyti. Miegoti eini tikriausiai keliomis valandomis vėliau – arba turi pasiruošti eiliniam šventimui, arba iki išnaktų šventi. Apsipirkinėdama sugaišti dvigubai ilgiau, nes prieššventinis pamišimas į parduotuves suvarė net ir užkietėjusius apsipirkinėjimo skeptikus. Ar bereikia stebėtis, kad šventinės, pakilios nuotaikos nebelieka – ją užgožia, skubėjimas ir lėkimas.

• Šeimos neidilė. Kalėdos – šeimos šventė. Privaloma. Todėl net ir apsipykę artimieji paprastai susirenka prie vieno šventinio stalo. Nieko nepasakysi, tikrai gražu, kad vieną dieną metuose net ir pusiau priešams dovanojame savo meilę, rūpestį, šilčiausius linkėjimus, supratimą ir atlaidumą. Norėtųsi pridėti "amen", bet... tai dar ne pabaiga. Jei pagalvojus apie šeimyninį susibūrimą tave ima krėsti nervinis drebulys, akivaizdu: visuotinis susitaikymas veikiausiai ir vėl virs naujo konflikto pradžia. Deja, taip jau yra: giminaičiai ne visada atitinka tuos, kurie piešiami Kalėdų atvirukuose. Mama ir vėl "taktiškai" mokys tavo sesę, kaip šiai auklėti vaikus, tavęs dėdė ir vėl paklaus, kodėl dar neištekėjai, o senelis beviltiškai visus prie stalo kankins savo jaunystės laikų prisiminimais. Taigi... kur ta geroji šventė?!

• Viskas bus gerai? Ne tik gerai, bet net geriau, nei tu galėjai kada nors įsivaizduoti. Tokio moralo mus moko kalėdinės pasakos. Na, taip, kažkada buvo dar ir "Mergaitė su degtukais", kurios pabaiga primena, jog ne visos pasakos baigiasi gerai, bet Disnėjaus studija ir jai sukūrė laimingą pabaigą, taigi dabar pasakoti originalią versiją, ko gero, ir vėl būtų blogas tonas. Juk Kalėdos – stebuklų metas, kai viskas turi baigtis tik gerai arba dar geriau. Ir tenka prisipažinti, jog būtent tokios pabaigos tu ir tikiesi. Per Kalėdas lieki visai viena? Ne protu, bet širdimi tiki, kad, kaip pasakoje, paskutinę minutę į duris paskambins seniai beregėta draugė ir džiugiai sušuks: "Švęskime kartu!" Prieš šventes kišenėje vėjai švilpauja? Be abejo, vadovaujantis kalėdinių istorijų motyvais gruodžio 24-osios ryte turėtum sužinoti, kad laimėjai loterijoje, darbovietės buhalterė netikėtai pastebėjo įsivėlusią klaidą, kad tau prieš 5 metus nebuvo sumokėtas koks nors priedas, ir žaibiškai ją ištaisė, ar kas nors panašaus. Tačiau... nieko tokio nenutinka. Ir iš anksto žinai, kad nenutiks. Todėl ir eini iš proto dėl tikėjimo stebuklu ir žinojimo, kad jo tikrai nebus.

• Nemaloni akistata. Na, o desertui palikime... savirefleksiją. Juk Kalėdos – tai metas, kai susumuojami metų darbai, apžvelgiama, ko pasiekei, sudaromi planai ateinantiems metams. Ir ką gi – išaušo ta valanda, kai tenka pažvelgti realybei į akis: svorio taip ir nenumetei, geresnio darbo nesusiradai, su mylimuoju išsiskyrei... Kas dar blogesnio? O gal jau užteks? Ir be šios liūdnos suvestinės akivaizdu: Kalėdos – viena įkyriausių metų švenčių.

Ir vis dėlto laiminga pabaiga įmanoma!

Jei tavo sezoninė depresija dar nespėjo virsti patologine būsena, pasiruošk išklausyti gerą naujieną: laimingų pabaigų tikrai būna! Tiesa, jos neatsiranda mostelėjus burtų lazdele: tam reikia pasistengti.

• Saikingai valgyk. Metas prisiminti dar vaikystėje girdėtus pamokslus: per daug skanėstų – skaudės skrandį. Ir širdį, nes žinai, kaip viskas kaloringa. Laikytis griežtos dietos gruodžio mėnesį – tikra beprotybė. Tačiau kontroliuoti savo mitybą tikrai galima. Net jei iki šiol valgei ką panorėjusi, šį mėnesį pamėgink susidaryti valgiaraštį. Pasirūpink, kad jame netrūktų vaisių, daržovių, grūdinių (bet ne rafinuotų miltų) patiekalų. Iš anksto nusiteik, kad kasdien ar beveik kasdien teks suvalgyti po kokį desertą – kai tiek vakarėlių ir pagundų, jų išvengti neįmanoma. Svarbiausia – neprarasti saiko.

• Saikingai gerk. Kalbama ne apie vandenį. Vyne – teisybė, bet tikrai ne išmintis. O ir vargu ar norėtum, kad pagaliau šefas išgirstų teisybę, jog jį laikai avigalviu, draugė sužinotų, kad tai tu netyčia prasitarei jos vaikinui apie bičiulės nuotykius naktiniame klube ir pan. Be to, padauginus tauriųjų gėrimų kito ryto savijauta nugramzdins tik į dar gilesnį liūdesį. Todėl paėmusi vyno ar šampano taurę visada atsimink taisyklę: viena – nieko baisaus, dvi – jau daug, o trečios – geriau išvis nereikia.

• Apribok bičiulių ratą. Per Kalėdas, prieš Kalėdas ar šiek tiek po Kalėdų bendraujama su artimais, mylimais žmonėmis, gerais bičiuliais. Bet tai visai nereiškia, kad turi pabendrauti su VISAIS. Taip, be abejo, gražu dėmesį parodyti ir vienišai tetulytei, ir seniai bematytai klasiokei, bet... jei išties nori pasidalyti su šiais žmonėmis širdies šiluma nenuskriausdama pati savęs ir savo šeimos – paskambink, pasveikink Kalėdų proga ir susitark, kada susitiksite – sausio ar vasario mėnesį. Juk Kalėdos – ne vienintelis metas, kai dera lankytis svečiuose. Ir, žinoma, mandagiai atsisakyk dalyvauti renginiuose, kurie tau nei įdomūs, nei naudingi, nei juose dalyvaujantys žmonės artimi ir mieli.

• Planuok savo darbus. Ne tik susirašydama, ką po ko turi atlikti, bet ir... kurį darbą kam peradresuoti. Patikėk, daugybę su šventine ruoša susijusių dalykų už tave gali nuveikti draugas, sutuoktinis, tėtis, vaikai, jaunesnioji sesutė ar netgi svečiai, kuriuos pasikvietei (bent jau pasižadėti atnešti desertą...). Kai darbai surašyti juodu ant balto – iškart pastebėsi, kuriuos jų galima lengva ranka iš sąrašo išbraukti. Beje, šiame plane itin tiktų ir numatomų išlaidų suvestinė. Kitaip, kaip ir pernai, atsibudus po švenčių ir vėl iki pat algos teks tenkintis makaronais ir ryžiais.

• Išlaikyk įprastą ritmą. Net ir per šventes nevertėtų piktnaudžiauti atsisakant savo įprasto gyvenimo ritmo. Patikėk, nuobodūs medikų patarimai, kad kasdien turėtum eiti gultis bei keltis panašiu metu, miegoti pakankamą kiekį valandų, būtinai pavalgyti pusryčius, pietus ir vakarienę, tikrai veiksmingi. Na gerai, kartkartėmis atsigulti teks vėliau. Bet, kad geriau jaustumeisi, net ir užmigusi po pusiaunakčio neleisk sau drybsoti lovoje ilgiau, nei 1-1,5 papildomos valandos. Ir nepamiršk sportuoti! Treniruočių laiką gali sutrumpinti, bet visiškai jų neatsisakyk – tai padės palaikyti gerą savijautą ir fizinę formą.