Taro kortų kilmė ir pagrindai (III dalis)

Taro kortų kilmė

Taro kortų kilmė nėra aiški, jų istorija remiasi gandais ir pavieniais nepatvirtintais faktais. Vieni šaltiniai teigia, kad kortų idėja atkeliavusi iš Egipto, nes ten senovės laikais būdavo pranašavimo tikslams tarnavusių plokštelių su paslaptingais simboliais. Jas interpretuodavo tik vyriausieji žyniai.

Kituose šaltiniuose sakoma, kad taro kortos atsiradusios Indijoje arba Kinijoje, o iš ten, patekusios čigonams į rankas, atkeliavusios į Europą.

Yra liudijimų apie taro kortų populiarumą Renesanso epochos Europoje. Pirmiausia jos paplito Italijoje ir tapo mėgstamu aukštuomenės laisvalaikio užsiėmimu. Turtingiausios italų sinjorų Viskončių (Visconti) ir Sforcų (Sforza) šeimos net davė mintį kurti naujas kortas ir viską finansavo. Malka tokiu pavadinimu yra ir mūsų dienomis.

Spalvingų kortų žaidimas greitai pavergė visą Europą: sužadino ne tik smalsumą, bet kartu sukėlė Bažnyčios ir valdžios pasipriešinimą. Kai kuriose šalyse lošti kortomis buvo griežtai draudžiama.

Reikėtų aiškiai skirti lošimo ir būrimo kortas. Lošimo kortų malkos sudėtis ir įvaizdžiai daug paprastesni. Vis dėlto abejos kortos turi ir bendrų požymių: ir vienos, ir kitos malkos remiasi keturių spalvų baze, turi rūmų personažų ir tokių veikėjų kaip juokdarys.

Yra ir skirtumų: nė viena lošimo malka neturi didžiojo arkano ir jam būdingų mistinių simbolių, atskleidžiančių nematomus tikrovės aspektus. Žinoma, burti galima ir paprastomis lošimo kortomis. Jos puikiai perteikia buitines situacijas ir jų vyksmo tendencijas, tačiau joms nebūdingas dvasinis taro kortų aspektas.

Termino kilmė

Termino taro kilmė taip pat yra paslaptinga ir prieštaringa. Šis žodis turi bendrą šaknį su italų tarocchi - "kortos". Prancūzų kalba rašoma tarot, tik paskutinė raidė netariama. Kiti šaltiniai teigia, kad taro kildinamas iš Taro upės Šiaurės Italijoje pavadinimo. Treti šį terminą sieja su mistiniu kabalos mokymu ir net su judėjų Tora.

Modernioji taro malka buvo sudaryta XVI a. pabaigoje atsiradus Marselio (pavadintos Pietų Prancūzijos miesto vardu) kortoms. Pastarosios turi didįjį, mažąjį arkanus ir rūmų kortas - iš viso 78.

Mažasis Marselio arkanas itin specifiškas - jame naudojami sunkiai iššifruojami abstraktūs simboliai, primenantys lošimo kortų spalvas: kryžiai atitinka Marselio malkos lazdas, pikai - kardus, čirvai (kitaip širdys) - taures, o būgnai - monetas. Šia tradicine sandara remiasi visos moderniosios malkos, kurių yra keli šimtai.

Ypač populiarios yra Osvaldo Verto (Oswald Wirth), Alistero Kroulio (Aleister Crowley), dar vadinamos Toto, šveicariškos, rusiškos, viduramžiškos Luidžio Skapinio (Luigi Scapini), Morgano ir Griro (Lloid Morgan, Bill Greer) ir kitos.

O Raiderio ir Vaito malka, sudaryta XX a. pradžioje, yra, ko gero, viena populiariausių, žinomiausių ir daniausiai naudojamų mūsų dienomis. Kiekvienas patyręs tarologas laiko garbės reikalu bent jau susipažinti su jos simbolių kalba.

Raiderio ir Vaito malka

Artūras Edvardas Vaitas (Arthur Edward Waite), mistikas, okultinių mokslų magistras ir masonų ložės įkūrėjas, gimė JAV antroje XIX a. pusėje. Mirus tėvui Artūro motina persikėlė į Angliją, ten berniukas mokėsi.

Vėliau jaunuolis dirbo tarnautoju, tačiau oficiali tarnyba jį domino tik kaip galimybė užsidirbti pragyvenimui. Labai anksti jį pradėjo traukti poezija, filosofija ir misticizmas. Kiekvieną laisvą akimirką Artūras praleido Britų muziejaus bibliotekoje studijuodamas senųjų meistrų rankraščius. Beveik visą laiką gyveno Londone.

Ten 1891 m. įsitraukė į "Auksinės aušros" masonų ložės veiklą. Vaitas parašė nemažai knygų magijos, kabalos, alchemijos, numerologijos temomis. Jis aktyviai bendradarbiavo su leidybos namais ir žiniasklaida, redagavo žurnalą "Nežinomas pasaulis".

Magistro įkvėpta dailininkė Pamela Kolman Smit (Pamela Colman Smith) sukūrė 78 kortų iliustracijas. 1910 m. kortos buvo išleistos. O 1911 m. Viljamo Raiderio (William Rider) leidyklos parengta pasirodė A. E. Vaito knyga "Taro kortų raktas". Nuo tada malka vadinama Raiderio ir Vaito vardu.