Nevaisingumas

Tokia statistika stebina – jei ši problema dažna, kodėl apie ją mūsų šalyje vis dar taip mažai kalbama? Ką išgyvena su nevaisingumu susidūrusios poros? Kas joms padeda? Su kokiomis visuomenės nuostatomis jos susiduria? Kaip šios poros pasiryžta išbandyti dirbtinį apvaisinimą, nusprendžia įsivaikinti ar tiesiog atsiduoti likimui? Moralinį, etinį dirbtinio apvaisinimo klausimą palikę nuošalyje, bandysime įsiklausyti ir įsijausti į nevaisingumo sunkumus patyrusių žmonių, kurie sutiko pasidalinti savo patirtimi, išgyvenimus.

 

 

Nors nevaisingumas yra liga, žmonės apie savo patiriamus sunkumus, mėginant susilaukti vaikų, nelinkę kalbėti. Todėl net ir neįsivaizduojame, kiek daug aplink mus šią problemą išgyvenančių žmonių, kuriems vis tik reikia mūsų supratimo ir palaikymo. Tad kodėl nevaisingumo tema Lietuvoje yra tabu?

 

„Visų pirma, nevaisingumas – labai intymi tema, todėl natūralu, kad nedaug žmonių pasiryžta viešai apie tai kalbėti“, – sako Vaisingumo asociacijos valdybos pirmininkė Rūta Vyšniauskaitė. Tačiau, anot jos, faktą, kad lietuviai nedrįsta tuo pasidalinti net su artimaisiais, jau nekalbant apie viešą atvirumą, vis tik labiausiai lemia aplinkinių supratingumo ir pagarbos stoka. Jei pora negali susilaukti vaikų, paprastai manoma, kad nevaisinga yra moteris. Tuo tarpu, statistiškai, 40 proc. atvejų problemų atsiranda dėl vyro, 40 proc. – dėl moters ir 20 proc. atvejų nevaisingumo priežastys būna neaiškios.

 

Kita mūsų visuomenėje vis dar gaji nuostata – dėl nevaisingumo moteris yra „kalta“, t. y. ji per anksti pradėjo lytinį gyvenimą, darė daug abortų ar gyveno palaidą gyvenimą. Iš tiesų, nevaisingumo priežastys dažniausiai būna grynai medicininės. Be to, pasak Rūtos Vyšniauskaitės, lietuviams šiuo klausimu labai trūksta empatijos: jie net nesusimąsto, ką iš tikrųjų išgyvena labai norintys, bet negalintys vaikelio susilaukti žmonės, kokia drama vyksta jų širdyse. Vaikų negalinti susilaukti pora dažnai išgirsta užgauliojančias replikas, tokias kaip: „Tai gal jūs nemokate?“, „Gal man paskolinti savo vyrą?“ Žinoma, šitokia pagarbos stokojanti nuostata nuo nevaisingumo kenčiančius žmones verčia užsisklęsti.

 

„Daugelio sąmonėje įsitvirtinęs toks žmogaus gyvenimo modelis, – teigia Rūta, – gimstame, augame, mokomės, paskui studijuojame, dirbame, sutinkame mylimą žmogų, susilaukiame vaikų, juos auginame, perduodame savo patirtį ir meilę, senstame, džiaugiamės anūkais, mumis rūpinasi mūsų vaikai. Nevaisingumo diagnozę išgirdusiam žmogui staiga toks gyvenimo modelis sugriūva. Jis patiria šoką, pasimeta, išgyvena identiteto ir savo vertės praradimą, ką dar labiau apsunkina matymas, kad kitiems žmonėms šis gyvenimo modelis sklandžiai pildosi. Todėl nevaisingumo problemą turintiems žmonėms svarbu bendrauti su panašaus likimo ištiktaisiais – tai padeda išgyventi pradinį pasimetimą, pajausti, kad jie su savo problema nėra vieni.“

Visi sutiktume, jog vaiko mirtis – be galo skausmingas išgyvenimas. Panašaus stiprumo netekties jausmą, anot psichologų, išgyvena poros, kurios viską daro (ar tai būtų gydymas, ar pagalbinės apvaisinimo procedūros), kad susilauktų išsvajotojo vaikelio, bet vis tiek patiria nesėkmę. Kaip ir artimo žmogaus netekties atveju, skausmas greitai neatlėgsta, kartais gedėjimo procesas užtrunka itin ilgai, net ir visą gyvenimą. Daugelyje šalių vaisingumo klinikose ir centruose, be gydymo, nevaisingumą išgyvenantiems žmonėms teikiama ir psichologinė pagalba. Tačiau Lietuvoje dar nėra psichologų, teikiančių specializuotą pagalbą nevaisingumo problemą turintiems žmonėms. Todėl Lietuvos vaisingumo asociacija kreipiasi į Lietuvos psichologus, norinčius bendradarbiauti šioje srityje.

Trys su nevaisingumo problema susidūrusios moterys sutiko su mumis pasidalinti savo istorijomis. Vilma ryžosi dirbtiniam apvaisinimui. Po dviejų nesėkmingų bandymų galiausiai jai su vyru pavyko susilaukti dukrytės. Rositos šeima vis dar tikisi susilaukti vaikelio ir to siekia. Kristina su vyru įsivaikino berniuką. Šie pasakojimai galbūt padės mums geriau suvokti, pajausti, ką išgyvena vaikų negalinčios susilaukti šeimos. O kartu galbūt paskatins su didesne pagarba ir rūpesčiu pažvelgti į nevaisingumo problemą.

 

Susituokėme gana jauni. Įsisukom į darbus, namų paiešką, remontus. Atrodė, įsivažiavom, veiklos yra, bet štai namuose tuščia. Pusmetis, metai, o susilaukti vaikų vis nepavyksta. Nusivylimas nežmoniškas. Ėmėm varstyti nevaisingumo klinikos duris. Buvo nustatytas nevaisingumas, kurio priežastis – neaiški, todėl jokio gydymo neskyrė. Tyrimai po tyrimų, o atsakymo, ar mums gali pavykti, vis nebuvo. Pinigų dirbtinio apvaisinimo procedūroms irgi neturėjom. Gydytoja guodė: „Esat jauni – užsidirbsit“ arba „Vykit į kaimynines šalis – pasinaudokit donoru.“ Pastarąją galimybę atmetėm iš karto, susilaikėm ir nuo pinigų skolinimosi – baugino mažas sėkmės procentas (tikimybė, kad pavyks dirbtinio apvaisinimo procedūra, – 30 proc.) ir tai, ką tektų išgyventi, jei procedūros būtų nesėkmingos. Laukti 10 metų, kol įvyks stebuklas? Ne mums tai. Norisi savo meile pasidalinti su mažyliu. Taip ir atsidūrėm vaikų teisių apsaugos tarnyboje su prašymu įsivaikinti. Po pusmečio pas mus jau krykštavo 6 mėnesių berniukas.

Prieš įsivaikindami, mes neturėjome baimių, todėl prieš priimdami sprendimą ilgai nesvarstėm, nesvėrėm pliusų ir minusų. Tiesiog žinojom, kad norim įsivaikinti. Kadangi mūsų namuose atsirado gana mažas žmogeliukas (vos 6 mėn.), kaip mama save pakankamai realizavau ir realizuoju. Kita vertus, atsiradus namuose vaikeliui, apėmė baimė: o jei neišgirsiu naktį verkiančio, o jei nemokėsiu pamaitinti, išmaudyti... Kažkodėl atrodė, kad pagimdžiusios motinos tai gauna su vaikelio gimimu. Žinoma, vis dar persekioja (ir man atrodo, kad tas jausmas niekur nedings) didžiulis noras išnešioti savyje gyvybę, pajusti tuos pirmuosius spyrius, vaikelio gimimą.

Susitaikyti su tuo, kad negaliu susilaukti vaikų, man buvo labai sunku. Beprotiškai norėjau savo įsčiose išnešioti vaikelį. Sunku žiūrėt į besilaukiančias ar kūdikius jau sūpuojančias drauges. Su nevaisingumu susidūrusioms poroms pirmiausia labai svarbu palaikyti vienas kitą. Man asmeniškai nesinorėjo kreiptis pagalbos į psichologus, nesinorėjo apie tai kalbėtis su kitais – problema tokia intymi. Jautiesi nepilnavertis, gėdijiesi to, todėl atsiriboji. Dabar jau galiu apie tai kalbėti laisviau, o mano vyras vis dar vengia šios temos.

Jei šeima negali susilaukti vaikų ir svarsto apie įsivaikinimą – tai, manau, jau yra geras ženklas. Tai rodo, kad žmogus suvokia savo esamą padėtį ir siekia savo meile pasidalinti su vaikeliu, negyvendamas vien tik biologinio vaiko troškimu. Svarbu įveikti sunkumus, kažką daryti, priimti kokį nors sprendimą.

 

Praėjus dvejiems metams nuo vestuvių, mes pradėjom vis dažniau kalbėti apie vaikutį, norėjom jo susilaukti, tačiau vis nepavyko. Iš pradžių galvojau, jog problemą turiu aš, bet atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vyro spermoje mažai judrių spermatozoidų. Išeitis tik viena – pagalbinis apvaisinimas. Vyras tiesiog negalėjo patikėti nevaisingumo diagnoze – jam atrodė, kad ji klaidinga, sakydavo, jog gydytojai nori tik pasipelnyti. Kai sužinojau diagnozę, mane apėmė depresija, bet paskui pradėjau ieškoti informacijos, dalyvauti nevaisingų šeimų forume internete. Pirmąją procedūrą atlikome grynai mano iniciatyva ir dabar dėl to gailiuosi.

 

Manau, kad tai turi būti abiejų partnerių sąmoningas sprendimas, abu turi prisiimti atsakomybę ir palaikyti vienas kitą. Tuo tarpu aš, kada buvo atliekama pirma procedūra, tiesa, nesėkminga, jaučiausi labai vieniša, buvo labai sunku, trūko palaikymo. Po to pirmo bandymo kokius dvejus metus su vyru vaikų tema apskritai nekalbėjom. Ilgainiui šie sunkumai mus labai suartino, pradėjome vienas kitą geriau suprasti. Dabar pagalvoju, kad jei nebūtume patyrę nevaisingumo problemos, gal net nebūtume tokie artimi, kokie esame dabar. Vis tik dar ir dabar vyras jautriai reaguoja į tokius žodžius, kaip „vaikas“, „nėštumas“, jam būtų geriau, jei jo akivaizdoje tokie žodžiai būtų minimi kuo rečiau.

Mes, nevaisingos šeimos, jaučiamės esantys visuomenės užribyje, tarsi būtume nevisaverčiai, ir tai labai sunku išgyventi. Jei visuomenė suvoktų, kad nevaisingumas – tai liga, kad reikia mums padėti, mus palaikyti, tai ir mes kitaip jaustumės, būtų lengviau pasidalinti savo jausmais. Patiems artimiausiems žmonėms esu pasakiusi apie šią problemą, o mano vyras labai užsisklendęs. Įsivaizduoju, kad jam labai sunku, nes su niekuo apie savo jausmus neišsikalba. Esame girdėję tokių įžeidžiančių replikų, kaip: „Tai ką, tuščiais šoviniais šaudai?“ Todėl iš dalies suprantu savo vyrą, kai jis nenori atsiverti. Mūsų visuomenė negerbia kito žmogaus išgyvenimų ir sprendimų. Kai girdžiu priekaištus, kad mes, nevaisingos šeimos, neturime teisės daryti pagalbinių apvaisinimo procedūrų, tai norisi paklausti tų žmonių: „O kas jums suteikia teisę turėti vaikų?“

Esu už tai, kad panašaus likimo žmonės bendrautų tarpusavyje, nes jie žino, kas tai yra ir bent jau neįžeidinėja vienas kito, todėl galima ir labiau atsiverti vienas kitam. Toms poroms, kurios dar tik neseniai susidūrė su šia skaudžia problema, norėčiau pasakyti: „Jūs tikrai esate ne vieni. Ieškokite šia tema informacijos, susisiekite su panašaus likimo žmonėmis, bandykite rasti sprendimus, nes blogiausia, kai pasiduodama depresijai, pasyvumui, ypač po to, kai nepavyksta apvaisinimo procedūra.

Galvoju apie įsivaikinimą, tačiau vyras dar nėra tam pasiruošęs. Jis nori, jog pirmiausia tikrai išbandytume viską, kas įmanoma, kad susilauktume savo vaiko. Aš įsivaikinimą suvokiu ne kaip vaiko, kurio pati negaliu susilaukti, pakaitalą. Tiesiog norėtųsi mažyliui, kuris neturi tėvų, suteikti šeimą. Na, o tuo pat metu mes galim stengtis susilaukti vaikelio.

 

Kai gyvenau dar pirmoje santuokoje, pastojau, tačiau tai buvo negimdyvinis nėštumas. Tada dar nežinojau, kad bus sunku vėl pastoti. Po kelių mėnesių santuoka iširo. Buvau labai įskaudinta, skyrybos nebuvo gražios. Vėliau prasidėjo skausmai, diagnozuota klastinga liga – endometriozė. Man atliko operaciją, po kurios pasakė, kad turbūt vargu ar galėsiu susilaukti vaikelio.

Sutikusi savo dabartinį vyrą, jau pačioje pradžioje pasakiau, kad man greičiausiai bus sunku pastoti. Kelis mėnesius dar pabandėm, bet nesėkmingai. Kreipiausi į gydytoją. Man pasisekė, kad pasitaikė gera gydytoja, kuri netruko nusiųsti pas nevaisingumo specialistą, – esu jai už tai dėkinga. Dauguma paprastų ginekologų pervertina savo galimybes, tempia laiką, patys gydo su nevaisingumo problema susidūrusius žmones, nors pastariesiems iš tikrųjų geriausia iškart kreiptis į vaisingumo specialistą.

Tai buvo prieš aštuonerius metus. Kai teko pašalinti antrąjį kiaušintakį, pabudusi po narkozės labai skaudžiai tai išgyvenau. Paaiškėjo, kad vienintelis būdas man pastoti – dirbtinis apvaisinimas. Labai skaudu buvo tai išgirsti, visą kelią namo mikroautobuse praverkiau. Gamta šaukia, vaikelio taip labai norisi, o supranti, jog dirbtinio apvaisinimo procedūra kainuoja nemažai, stresas didžiulis. Jaučiausi nepilnavertė, panirau į depresiją. Būdavo – žiūriu pro langą, matau alkoholikų kaimynų neprižiūrimus vaikus lakstančius, jaučiu, kad galėčiau duoti tiek daug, bet nesulaukiu vaikų, – tokia neteisybė atrodo. Užtruko metus, kol atsigavau emociškai.

Su vyru nusprendėme, kad darysim dirbtinį apvaisinimą. Mums tai atrodė ne dirbtina, o natūralu – reikia, tai darom. Man ir pats terminas „pagalbinis apvaisinimas“ yra priimtinesnis ir teisingesnis nei „dirbtinis apvaisinimas“. Abu buvom labai naivūs: nors žinojom, kad tikrai ne visada pagalbinio apvaisinimo procedūra pavyksta iš pirmo karto, atrodė, kad mums tai tikrai iš karto pavyks.

Nepavyko. Buvo baisu – maža to, kad žlugo mūsų viltis greitai susilaukti vaikelio, nuėjo perniek ir nemaža pinigų suma – visos tuometinės mūsų santaupos (dirbtinis apvaisinimas kainuoja brangiai ir valstybės nėra finansuojamas). Pirmosios procedūros nesėkmę ypač sunkiai išgyveno mano vyras. Man atrodė, kad jis per tą naktį vos nepražilo. Mačiau, jog reikia jį palaikyti, todėl dėl savęs mažiau ir išgyvenau.

Po to pirmo nesėkmingo bandymo šeimą ištiko krizė. Metus negalėjome sau leisti atlikti dar vienos procedūros. Po metų iš Vaisingumo asociacijos gavome finansinę paramą dar vienai procedūrai, beliko susimokėti už tyrimus ir vaistus. Skolinomės iš artimųjų. Stengėmės per daug neįsisvajoti, prilaikyti savo lūkesčius. Jau bijojom, kad jei labai tikėsimės, tai nepasiseks, – skaudžiai krisim emociškai. Todėl kai vėl nepavyko, išgyvenom tai lengviau. Per metus pagerėjo mūsų finansinė situacija ir ryžomės pabandyti trečią kartą. Šį sykį jaučiausi labai ramiai ir paruošiamojo gydymo metu, ir po procedūros, kuomet tenka išgyventi patį įtempčiausią laiką – laukti atsakymo. Kai sužinojau, kad laukiuosi, džiaugsmas buvo begalinis. Kaip pradėjau tą procedūrą rami, taip visą nėštumą ir jaučiau ramybę bei palaimą. Buvo dvi skirtingos „aš“ – prieš nėštumą ir po jo. Tą akimirką, kai priglaudžiau tik ką gimusią dukrytę prie krūtinės, supratau, jog buvo verta įveikti visą tą sunkumų kelią. Džiaugsmas dėl vaikelio gimimo toks stiprus, kad visi vargai atsiperka.

Tuo sunkiu bandymų metu man labai padėjo vyro, artimųjų ir draugų palaikymas. Savo situacijos neslėpėm. Pasisekė, kad nei artimieji, nei draugai nebuvo neigiamai nusistatę, jie mus išties palaikė. Pavyzdžiui, po antros nesėkmingos procedūros iš karto paskambinau draugėm ir paprašiau, kad atvažiuotų. Pasakiau, jog man reikia palaikymo, reikia išsikalbėti. Jau kai aplinkiniai žinodavo, kad mes atliekam procedūras, „laikydavo už mus kumščius“, o kai pagaliau pradėjau lauktis – džiaugėmės visi. Tiesa, tuo sunkiu laikotarpiu patyriau, kaip labai trūksta galimybių sulaukti psichologinės pagalbos iš specialisto, kuriam būtų pažįstama nevaisingumo problematika. Reikėtų jos ir grupėms, ir šeimai, ir vyrui bei moteriai atskirai.

 

Aš manau, kad tai, jog negali susilaukti vaikų, vyrai išgyvena dar sunkiau nei moterys, ypač jei problema yra jų nevaisingumas. Mano vyras – visiškai sveikas, bet vis tiek jam buvo tikrai nelengva. Moterys gal apskritai labiau linkusios išsikalbėti, pasidalinti savo sunkumais, o vyrai tai daugiau išgyvena savyje, todėl jiems galbūt dar sunkiau. Psichologinė parama labai reikalinga.