Kas yra kalendorius

Žodis „kalendorius“ kilęs iš lotyniškojo „calendarium“, reiškusio skolų knygą. Senovės Romoje pirmosios kiekvieno mėnesio dienos buvo vadinamos „calendae“, jų metu buvo mokami skolų procentai.

Vėliau kalendoriumi priimta vadinti ilgų laiko tarpų apskaičiavimo sistemą. Pasak žodynų, kalendorius – tai visų metų dienų sisteminis sąrašas arba laiko skaičiavimo sistemą, pagrįsta periodiniais gamtos reiškiniais.

Priklausomai nuo to, kurio dangaus kūno judėjimu ta sistema grįsta, kalendoriai skirstomi į Saulės, Mėnulio arba Saulės ir Mėnulio.

Saulės judėjimu grįsto kalendoriaus, kuris naudojamas Europos ir Amerikos žemynuose, pagrindą sudaro atogrąžiniai metai. Jame mėnesiai su mėnulio fazėmis siejami daugiau simboliškai nei realiai.

Daugelyje Islamo šalių naudojamas Mėnulio kalendorius, jame metai nesusiję su Žemės judėjimu aplink Saulę.

Indų ir Rytų kalendoriai – tai Saulės ir Mėnulio kalendorių kombinacija, pagal kurią metai yra susiję su Žemės sukimusi apie Saulę, o mėnesiai – su Mėnulio sukimusi aplink Žemę.

Laikui skaičiuoti naudojame kalendorių, grįstą dienos ir nakties kaita (para), Mėnulio fazių kaita (mėnuo), metų laikų kaita (metai). Tiesa, visų šių reiškinių periodiškumas ne idealiai atitinka patį kalendorių, kadangi visi trys pagrindiniai astronominio laiko matavimo vienetai nėra bendramačiai: atogrąžiniai metai turi 365,2422 dienų, o sinodinis mėnuo – 29,5306 vidurinės paros. Kad tiek kalendorinis mėnuo, tiek metai turėtų sveiką parų skaičių, sudarant kalendorių priimtos tam tikros sutartinės išlygos.

Dabartinis kalendorius, naudojamas ir Lietuvoje, sukurtas dar senovės Romoje, kai imperatorius Julijus Cezaris iš pagrindų pertvarkė iki tol galiojusią nepatogią romėnų laiko skaičiavimo sistemą. Jis įsigalėjo nuo 46 m. pr. Kr. Pagal šį kalendorių treji metai iš eilės turi po 365 paras, o ketvirtieji (keliamieji) – 366 paras. Keliamieji metai – tie, kurių skaičius dalijasi iš 4.

Vėliau patogus naudoti Julijaus kalendorius sparčiai išplito po krikščioniškąsias valstybes, pagal jį patvirtintos religinių švenčių datos.

Tačiau ilgainiui pradėjus reikštis ir šio kalendoriaus netikslumais, 1582 m. Popiežiaus Grigaliaus iniciatyva kalendorius pakoreguotas: kad nešokinėtų pavasario ir rudens lygiadieniai, kas 400 metų iš kalendoriaus išmetamos 3 paros – tiek, kiek per minėtą laiką susidaro kalendoriaus paklaida. Todėl priimta keliamaisiais metais nelaikyti paskutiniųjų šimtmečio metų, jei jie nesidalija iš 400. Taip 1700, 1800, 1900, 2100 ir t. t. metai tapo paprastaisiais, nors pagal Julijaus kalendorių visi jie turėtų būti keliamieji. Toks pataisytas kalendorius dabar vadinamas Grigaliaus kalendoriumi.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Grigaliaus kalendorių priėmė kartu su kitomis krikščioniškomis valstybėmis. Tačiau Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje 1800 m. vėl buvo grąžintas galioti Julijaus kalendorius, o Grigališkasis ir vėl patvirtintas tik 1915 m. Pati Rusija prie naujojo kalendoriaus perėjo tik 1918 m., tačiau provoslavų religinės šventės ir toliau švenčiamos vadovaujantis senuoju Julijaus kalendoriumi. Štai kodėl stačiatikių Kalėdų ir Velykų data nesutampa su tomis pačiomis krikščioniškomis šventėmis.