Apie baimes (I dalis)

Jūs, kaip ir aš, be abejo, neišvengiate baimės. Nors save laikau gerai prie aplinkos prisitaikiusiu žmogumi, labai nemėgstu eiti pas gydytoją ar stomatologą. Be to, esu linkęs jaudintis dėl to, ką žmonės galvoja apie mano darbą arba mane patį kaip asmenį.

Bendraudamas su žmonėmis apie baimės įveikimą sužinojau, kad baimę jaučia įvairaus amžiaus, įvairios kilmės ir išsilavinimo žmonės. Be asmeniškų reikalų, mus gąsdina globalinės problemos: konfliktai, terorizmo grėsmė, ekonominiai nuosmukiai, plintančios ligos.

Šiame straipsnių cikle aptarsime baimę, pagrindines jos rūšis, iš kur jos kyla bei, žinoma, kaip su jomis kovoti. Tikimės, kad šis straipsnių ciklas bus naudingas. Remiamės Maiklo Klarksono (Michael Clarkson) knyga "Kaip įveikti baimes".

Baimė - svarbiausias jausmas

Kuo daugiau domiuosi baime, tuo geriau suprantu, kad bijoti ir nerimauti yra normalu. Baimė yra tas variklis, kuris skatina siekti pranašumo darbe ar tarpusavio santykiuose, o einant per gatvę apsidairyti į šalis.

Baimė ir nerimas verčia numatyti priemones sunkumams darbe ar moksle įveikti. Jeigu neegzistuotų baimė, neįmanomas būtų ir žmonių, kaip tautų, vienijamasis globalinėms problemoms spręsti. Be to, jei nebūtų baimės, mes nepatirtume malonumo užplūdus adrenalinui įveikiant sunkumus.

Baimė mūsų išgyvenimui būtinas instinktas, jausmas Nr. 1, netgi svarbesnis nei meilė, nes ilgus amžius skatino sunkumus padedančių įveikti charakterio bruožų formavimąsi. Nuo pat žmogaus, kaip rūšies, atsiradimo žemėje baimė jam padėdavo įveikti didžiausius nepatogumus, kuriuos kėlė aplinka, grobuonys, ugnis.

Deja, kai urvinius žmones pakeitė sudėtingiau mąstančios būtybės, baimė įgavo tam tikras keistas, dažnai neproduktyvias formas. Dabar baimių mumyse daugiau negu bet kada anksčiau - mes bijome nesėkmės, bijome nebevaldyti situacijos, bijome pokyčių, nerimaujame dėl to, ką apie mus pagalvos kiti.

Netinkama reakcija į baimę

Kaip gana nauja rūšis, mes ne itin gerai susitvarkome su baime. Atsidūrę slegiančioje situacijoje arba kritiškoje padėtyje, dauguma iš mūsų reaguojame ne taip, kaip normaliai reikėtų. Ne mažiau mus vargina nerimas.

Vienas Viskonsino universitete atliktas tyrimas parodė, kad tik 8% nerimo atvejų buvo galima pateisinti, o kiti buvo nereikalingas laiko, energijos ir resursų švaistymas. Maža to, egzistuoja dar ir vadinamosios specifinės fobijos - perdėtos nekontroliuojamos tam tikrų konkrečių objektų ar situacijų baimės, kurios trukdo žmonėms normaliai tvarkyti savo gyvenimą.

Amerikos psichiatrų asociacijos duomenimis, fobijos vargina nuo 10 iki 13% gyventojų. Šis procentas būtų dar didesnis, jeigu priskaičiuotume gyventojus, kenčiančius nuo palyginti mažo laipsnio specifinių fobijų, vadinamųjų specifinių baimių.

Yra daug priežasčių, trukdančių mums įveikti baimes. Viena iš jų yra ta, kad visuomenė per daug mus saugo nuo pavojingų situacijų, ir mes nebetenkame galimybių pratintis prie nerimo ir mokytis jį įveikti.

Be to, labai ilgą laiką homo sapiens individų vidutinė gyvenimo trukmė buvo vos 18 metų. Tad nereikia stebėtis, kad mums sunku prisitaikyti prie 60-70 metų trukmės ar dar ilgesnio gyvenimo.

Pagrindinės baimės rūšys

Taigi, dažniausiai pasitaikančios baimės rūšys yra šios:

Nerimas - vidutiniškai arba ilgai trunkanti emocinė būsena, pasireiškianti neapibrėžtu grėsmės jausmu. Dažniausiai nerimaujama dėl to, kas gali įvykti ateityje arba įvyko praeityje. Nuo baimės jis skiriasi pavojaus nekonkretumu.

Specifinė baimė - kai bijomasi kokio nors konkretaus objekto ar situacijos, pavyzdžiui, skristi lėktuvu. Jeigu šios baimės žmogus nesugeba valdyti, sakoma, kad tai jau fobija. Fobijos trukdo normaliai gyventi. Pavyzdžiui, skrydžių fobijos kamuojamas žmogus yra nepajėgus prisiversti skristi lėktuvu.

Realios kritinės situacijos sąlygota baimė - tokia, kuri kyla, kai staiga atsiduriame tikrai pavojingoje situacijoje, pavyzdžiui, kai galime būti užpulti ar iškyla pavojus, kad laiku neatliksime mums pavesto darbo. Ji padeda atitinkamai perorientuoti nervų sistemą ir susitvarkyti su iškilusia problema.

Kad susitvarkytume su šiomis baimėmis, gamta mus aprūpino gynybine reakcijos į baimę sistema. Ji yra sudėtinga ir susideda iš psichologinio, emocinio ir fizinių etapų.

Pirmame - psichologiniame - etape mes stengiamės suprasti aplinkinį pasaulį ir suvokiame, kas, mūsų nuomone, sukėlė grėsmę. Sakykime, jūs suvokiate, kad jums iškilo grėsmė dėl to, kad buvote atleisti iš darbo.

Tada prasideda antrasis etapas - emocinė reakcija, t.y. atsiranda baimė, pyktis, liūdesys ar kitokia emocija. Tarkime, jūs į tai reaguojate baime: jūs bijote, kad dėl darbo netekimo jūs ir jūsų šeima turėsite finansinių sunkumų.

Trečiame - fiziniame - etape organizmas pradeda gaminti tai, ką aš vadinu baimės energija, o konkrečiau kalbant - organizmas pagamina daug didesnį negu paprastai kiekį stipriai veikiančių hormonų adrenalino, dopamino, endorfinų ir kortizolio, kurie savo ruožtu suteikia papildomos energijos ir padeda susikoncentruoti.

Organizmo gynybinė reakcija į baimę būna dvejopa: vienaip organizmas reaguoja į realios kritinės situacijos sąlygotą baimę (šiuo atveju lemiamas vaidmuo tenka simpatinei nervų sistemai) ir kitaip į nerimą, kuris paprastai susijęs su ilgalaikėmis neapibrėžtomis grėsmėmis.

Nors psichologiniu, emociniu ir fiziniu požiūriu šios reakcijos panašios, tačiau baimės energijos išsiskyrimą sukeliantys hormonai yra ne tie patys. Kai organizmui reikia susitvarkyti su staiga susidariusios realios kritiškos situacijos sąlygota baime, pagrindinį vaidmenį atlieka adrenalinas, o ilgalaikiam nerimui įveikti svarbesnis yra kortizolis.

Kitoje straipsnių ciklo dalyje plačiau aptarsime tris pagrindines baimės rūšis: nerimą, fobijas, realias kritines situacijas.